Dom Pedro Garajau, 3*, Madeira, Portugalija

Madeira dar vadinama amžino pavasario sala. Pavasariški orai čia tvyro ištisus metus. Vasarą vidutinė oro temperatūra beveik neperkopia 23 laipsnių, o žiemos dieną retai nukrinta žemiau 16 laipsnių šilumos. Čia nebūna nei šaltų, nei svilinančiai karštų ir tvankių dienų. Golfo srovė net šaltuoju sezonu vandenį sušildo iki 18 laipsnių, o rugsėjį jo temperatūra pakyla vidutiniškai iki 24 laipsnių. Lietingų dienų būna vėlyvą rudenį ir žiemą, vasarą lietus salą plauna rečiau. Drėgnesnis ir vėsesnis oras dažnesnis salos vakaruose, pietinėje dalyje dienos šiltesnės ir sausesnės, čia susispietę ir dauguma kurortų.

Madeiros klimatas palankus augmenijai vešėti, leidžia užauginti gausų vaisių ir daržovių derlių. Saloje auga mažieji bananai, pasifloros (dar vadinamos marakujomis), papajos, mangai, taip pat įdomieji bananų ir ananasų, bananų ir pasiflorų hibridai. Taip pat gausu gėlių, ypač salos simboliu tapusių orchidėjų. Egzotinės įvairiaspalvės gėlės, mėlyna jūra, kalnai ir daug žalumos atspalvių – tokia kompozicija džiugina akį visur, kur tik nukrypsta žvilgsnis. Sala ryškiose spalvose skęsta nuo birželio iki spalio, kai gamta išskleidžia visus žiedus.

Du trečdalius salos sudaro gamtos draustinis. Būtent čia didžiausią plotą (maždaug 22 tūkst. ha) užima laurų miškai (port. Laurisilva). Atrodo, tarsi jie būtų kelių milijonų metų senumo ir išlikę nepakitę iki šių dienų. Miškuose gausu įvairių augalų ir gyvūnų, galima rasti ir vietinių rūšių atstovų, pavyzdžiui, Madeiros ilgapirštį balandį. Nuo 1999 m. laurų miškai įrašyti į UNESCO saugomo pasaulio paveldo sąrašą.

Šiltas oras saloje leidžia visus metus aktyviai pramogauti po atviru dangumi. Vaikščioti painiais levadų (drėkinimo kanalai) takais, aplankyti didžiausią Funšalio miestą su visais jo muziejais ir architektūra, laisvai keliauti ir atrasti salą. Žavėtis pakrante smagu net tik vaikštant po salą, bet ir plaukiant laivu. Madeiroje puikios sąlygos nardyti, užsiimti banglenčių ar parasparnių sportu, taip pat galima pasiplaukioti su delfinais, stebėti banginius.

Kaip ir įprasta vulkaninės kilmės salai, čia nėra natūralių smėlėtų paplūdimių, pakrantėse stūkso didžiulės mėlyno Atlanto vandens skalaujamos uolos ir kvapą gniaužia įspūdingi skardžiai. Prie uolų prisišlieję ir dauguma pakrantės kaimų bei kurortų, gyventojų namai tarsi išdygę iš kalnų terasų. Aukščiausias Madeiros taškas – Ruivo kalnas, išstypęs į 1 862 m aukštį.

Madeira kartu su Porto Santo sala dabar yra Portugalijos autonominis regionas, turintis savo sostinę, vėliavą, herbą ir parlamentą. Tai labai saugus kraštas, čia retos vagystės ir kiti nusikaltimai. Sala daugiausia pajamų gauna iš žemės ūkio, vynininkystės ir turizmo. Pirmieji turistai į Madeirą atvyko jau 1850-aisiais. Turtingesni europiečiai atkeliaudavo norėdami pabėgti nuo atšiaurių žiemų. Per pastarąjį šimtmetį Madeira tapo labai lankoma, ypač daug svečių sulaukiama iš Europos, atvyksta portugalų, vokiečių, anglų. Vietos verslas gerai pasiruošęs priimti turistus: veikia prabangių viešbučių ir įvairių turizmo kompleksų, įkurta nardymo klubų. Restoranuose gausu šviežių žuvų patiekalų, didesniuose miesteliuose, ypač sostinėje Funšalyje, virte verda naktinis gyvenimas. Daugiau nei 10 paplūdimių įvertinti mėlynąja vėliava, o maudynėms visuose kurortuose įrengti jūros vandens baseinai.

Vietos gyventojai labai tikintys – tai liudija tiek bažnyčių gausa, tiek dažni religiniai festivaliai. Antroji religija čia – futbolas. Būtent iš Madeiros kilęs vienas geriausių pasaulio futbolininkų Cristiano Ronaldo. Vietiniai labai mėgsta švęsti: kad ir kokiu metų laiku atkeliausite į salą, labai didelė tikimybė, kad tuo metu kaip tik vyks koks nors gyventojams svarbus festivalis. Balandį čia organizuojama gėlių, rugsėjį – vyno, gruodį – net sumuštinių šventė. Šiame krašte itin įspūdingai sutinkami Naujieji metai – tuomet dangų nutvieskia didžiausias fejerverkų festivalis.